Filosofinis funkcinės medicinos pagrindas
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimu, sveikata – tai fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų nebuvimas. Funkcinė medicina nagrinėja žmogų, kaip fiziologinių, biocheminių ir psichinių funkcijų visumą, jį veikiančius išorės ir vidinius veiksnius, organizmo sistemų bei organų funkcijas ir tarpusavio ryšius. Taikant funkcinės medicinos, kurios pagrindą sudaro taikomoji kineziologija, metodus, diagnozuojami ir koreguojami funkciniai sutrikimai, skatinamos adaptacinės organizmo galimybės.
Mokslinis pagrindimas. Taikomoji kineziologija turėtų siekti savo mokslinio pagrindimo, nes jos principai iš esmės skiriasi nuo tradicinės medicinos principų. Taikomosios kineziologijos filosofija orientuota į organizmo atsaką veikiant aplinkos stresą lemiantiems veiksniams. Šis fundamentalus požiūris skiriasi nuo šiuolaikinės medicinos poziurio.
Taikomoji kineziologija žmogaus organizmą suvokia kaip vieningą sistemą (visumą), gebančią save reguliuoti ir gydyti. Tačiau esant funkcinių sutrikimų, praranda mos organizmo prisitaikymo galimybės, jis tampa mažiau atsparus įvairioms streso sukeltoms situacijoms. Tad tiriant pacientą svarbu nustatyti funkcijos pokyčius, jų priežastis, galiausiai nurodyti gydymo metodus, kurie leis grąžinti ir išsaugoti sveikatą.
Naturopatijos filosofija numato, kad visi sveikatos problemų tyrimai turi remtis tuo, kaip organizmas reaguoja į aplinkos stresą sukeliančius veiksnius. Pagrindinis naturopatijos uždavinys – grąžinti organizmui gebėjimą gydytis ir palaikyti sveikatą. Šis fundamentinis požiūris praktiškai visiškai nesutampa su tradicinės medicinos principais. Užuot įvertinus, kaip organizmas reaguoja į aplinką ir vidinius stresą sukeliančius veiksnius, tradicinė medicina nagrinėja aplinką ir jos poveikį organizmui. Atsakymus daugybę klausimų dėl tyrimo ir gydymo principų galima gauti tik tyrimo procese taikant atitinkamas metodologijas ir matavimo standartus, kurie taikomi tik taikomojoje kineziologijoje.
Pacientų problemų sprendimas priklauso nuo mūsų gebėjimo pritaikyti gautas žinias ir suvokti kiekvienos konkrečios situacijos unikalumą. Kaskart mokomės pritaikyti anksčiau įgytas žinias. Apsikeitimas tokiais įgūdžiais ir atradimais stimuliuoja kitų specialistų mąstymą ir leidžia tobulinti gydymo metodus.
Kai kurie gydytojai savo darbe taiko keistus, nestandartinius metodus, jų teigimu, praktikuoja taikomąją kineziologiją, o tai ją, kaip specialybę, diskredituoja. Yra keletas tyrimų, neigiamai vertinančių taikomąją kineziologiją, pavyzdžių. Dažnai jie atlikti žmonių, kurie niekada nepraktikavo taikomosios kineziologijos ir nagrinėjo klausimu.
Taikomosios kineziologijos suvokimas
Taikomoji kineziologija – tai specifiniai diagnostikos testai ir metodai, organizmo sistemų bei paskirų organų funkcinės būklės bei jų tarpusavio ryšių ir poveikio vienas kitam įvertinimas. Graikų kalba kinesis – judesys, logos – mokslas. Ši disciplina pavadinta taikomaja, nes tai ne tik teorinės, bet ir praktinės žinios apie žmogų, kaip įvairių jį sudarančių struktūrų visumą. Taikomosios kineziologijos specialistai šį metodą vadina mokslu ir praktika, kuri gali prakalbinanti” žmogaus kūną.
Taikomosios kineziologijos specialistai, taikydami specifinius diagnostikos ir gy dymo metodus, nustato organizmo funkcijų sutrikimus ir jų priežastis, ty sutrikimų sąsajas ir tarpusavio poveikį organizmo viduje. Jas įvertinę, vadovaudamiesi raumenų testavimo rezultatais, taiko individualias terapinio poveikio priemones.
Taikomosios kineziologijos specialisto uždavinys – atskleisti raumenų įtampos ne- urologinio pobūdžio funkcinių sutrikimų priežastis, nustatyti vadinamuosius priežas- ties ir pasekmės ryšius bei sąveiką, optimizuoti (suderinti) natūralius vidinius organiz mo savireguliacijos ir savigydos procesus. Todel taikomosios kineziologijos metodus galima pasitelkti gydant įvairias ligas.
Visa taikomoji kineziologija remiasi manualinio raumenų testavimo metodu. Jis pagįstas tuo, kad kiekvienas kūno rumuo turi nulemtus ir savitus ryšius su tam tikru stuburo slanksteliu, nervu, vidaus organu bei akupunktūros meridianu. Manualiniu raumenų testavimu galima nustatyti negalavimo priežastis ir padarinius. Tai leidžia gydyti ne tik tą vietą, kur liga progresuoja, bet ir šalinti priežastį, nulėmusią adaptacijos sutrikimus. Ši diagnostika tiksliai nustato manualinio poveikio vietą, būdą ir kryptį, individualiai – akupunktūros taškus ir kitus galimus poveikio būdus.
Deja, daugelio žmonių ir net gydytojų dėl taikomosios kineziologijos ir osteopatijos turi susiformavę neigiamą nuostatą. Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – nepakanka žinių ir mokslu pagrįstos klinikinės praktikos pagrindimo dėl funkcinės medicinos poveikio metodų ir šiuolaikinės manualinės terapijos taikymo galimybių. L. Vasiljeva’os (2018) teigimu, mes pripratome reaguoti į skausmą ir bandome su juo kovoti, nežinodami organizmo darbo dėsningumų. Kai pažeista nervų sistema, raumenų neskauda, jie tiesiog nefunkcionuoja. Siekiant juos kompensuoti, Į darbą įsitraukia kiti raumenys (kompensatoriai). Jie ir tampa skausmo priežastimi. Tačiau suprasti ar pacientui įrodyti, kad kovoti su skausmu nereikia, dažnai yra sudėtingas uždavinys net gydantiems gydytojams. Pacientams sunku suvokti, kodėl reikia daryti pratimus kojoms, jei skauda nugarą.
Manualinė terapija – tai ne vien manipuliaciniai metodai, kai taikomas greitas. mažos amplitudes judesys, lydimas garso – trakštelėjimo ar pokštelėjimo. Šiuolaikinė manualinė terapija pasižymi metodų gausa, kuri leidžia gana švelniais” metodais pagerinti vidaus organų, kraujagyslių, nervų paslankumą bei padėtą, nekalbant apie raumenų, kaulų, sąnarių, raiščių ir sausgyslių būklę.
Kita priežastis – manualinė terapija yra galingas instrumentas, tad nesavalaikis, nekorektiškas ar netikslus jos taikymas gali lemti neigiamas pasekmes (beje, kaip ir kiekvieno kito metodo netinkamas taikymas tradicinėje medicinoje).
Svarbiausi taikomosios kineziologijos terapinio poveikio metodai:
- mechaninio pobūdžio sutrikimų koregavimo: raumenų-griaučių, vidaus organų, kaukolės-kryžkaulio manualinė terapija;
- cheminių organizmo sutrikimo procesų koregavimo: ortomolekulinė terapija, homeopatija, alopatija, fitoterapija, mityba;
- energinių informacinių sutrikimų koregavimo: akupunktūra, magnetinė terapija, homeopatija, fitoterapija, aromaterapija, šviesos ir garso terapija; emocinių funkcinių sutrikimų koregavimo: akupunktūra, aromaterapija, fizinio kūno ir emocijų atpalaidavimo metodai.
Pagrindinis taikomosios kineziologijos indėlis nustatant standartinę diagnozę – pateiktas funkcinis vertinimas. Daugelis standartinių diagnostikos metodų nustato ir vertina patologinius pokyčius. Didelės dalies pacientų objektyvūs tyrimai dažnai būna geri, bet jie ir toliau skundžiasi galvos skausmais, nuovargiu, kitais nespecifiniais pažeidimais, kurie traktuojami kaip psichosomatiniai sutrikimai. Taikomosios kineziologijos metodai leidžia nustatyti funkcinius pokyčius, susieti juos su tradicinės medicinos, osteopatijos ir chiropraktikos klinikinėmis žiniomis ir suformuluoti galutinę funkcinę diagnozę.
Taikomoji kineziologija žmogaus organizmą suvokia kaip vieningą sistemą (visumą), gebančią save reguliuoti ir gydyti. Tačiau esant funkcinių sutrikimų, prarandamos organizmo prisitaikymo galimybės, jis tampa mažiau atsparus įvairioms streso sukeltoms situacijoms. Tad tiriant pacientą svarbu nustatyti funkcijos pokyčius, jų priežastis, galiausiai nurodyti gydymo metodus, kurie leis grąžinti ir išsaugoti sveikatą.
Literatūra
Vadocëlis ,,Papildomji ir alternatyvioji sveikatos priežiūra” 2023
Brigita Zachovajevienë; Pavelas Zachovajevas
