Psichosomatika susideda iš 2 žodžių psyche ir soma, kurie graikų kalboje reiškia sielą ir kūną. Tad lietuvių psichiatras-psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia: „Psichosomatika ištinka tada, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu.“
Terminą „psichosomatinis“ 1818 metais sukūrė vokiečių gydytojas Johan-Christian Heinrot. Vėliau garsieji Sigmundas Freud su Josephu Breuer manė, kad nuslopintos emocijos ir psichinė trauma dėl gynybos mechanizmų gali pasireikšti somatiniais simptomais.
Pradžia siekia Antikos laikus – psichologinių veiksnių įtakos sveikatai idėja aprašyta Hipokrato bei Aristotelio apmąstymuose, o Platonas rašė: „Didžiausia klaida gydant ligas yra ta, kad yra gydytojai kūnui ir gydytojai sielai, tačiau vienas yra neatsiejamas nuo kito… Kur visuma jaučiasi blogai, to dalis negali būti sveika.“
Psichosomatika remiasi psichologinės gynybos mechanizmu – kuomet žmogus stengiasi išvengti nemalonių minčių, emocijų, patirčių, santykių. Dėl to problemos atmetamos, o ne sprendžiamos. Atidėliojant problemos neišnyksta, bet pereina į kitą lygį – iš socialinio ar psichoemocinio lygmens į fiziologinį, todėl iš tarpasmeninių santykių ar vidinių konfliktų į simptomus.
Dirbdama su klientais klinikos specialistė Aurelija pastebėjo: „Kadangi psichosomatika randasi iš tikslo gintis, todėl atkūrus bei sustiprinus saugumą 4 lygmenyse (asmeninis, tarpasmeninis, globalus ir egzistencinis), simptomai tampa nebereikalingi.“
Remiantis psichologės Leslie LeCron klasifikacija, psichosomatinių reakcijų priežastys gali būti:
- Vidinis konfliktas – kilęs tarp skirtingų asmenybės dalių. Paprastai viena iš šių dalių veikia sąmoningai, o kita „šešėlyje“ pasąmoningai. Konfliktas reiškia, kad viena dalis „laimi“, o kita nukentėjusi ir norinti būti „pamatyta“ – apie save primena simptomais.
- Kūno kalba – laikysena, raumenų įtampa, kvėpavimo ir širdies ritmo greitis, eisena, specifiniai nevalingi judesiai atspindi vidinę būseną. Kartais ir tam tikri vartojami posakiai gali indikuoti, jog išorinė situacijai užveda gilius vidinius procesus, pvz., sakant: „man sunku virškinti šią informaciją“, „jaučiuosi lyg per galvą gavusi“, „akis bado“, „mano rankos surištos“, „mane tai giliai palietė“,…
- Motyvacija arba sąlyginė nauda – dar kartais vadinama „antrine nauda“, kuomet realus simptomas „tarnauja“ žmogui, kad būtų pasiekti konkretūs tikslai ar patenkinti poreikiai. Simptomas veikia kaip pasąmoninga manipuliacijos forma.
- Ankstesnė patirtis – viena dažniausių priežasčių, kuri duoda pradžią simptomų formavimuisi yra trauminės patirtys ar emocinės žaizdos, kurių prisirenkame paauglystės, vaikystės, kūdikystės laikotarpiuose, gimimo momente ar dar būdami gimdoje – jos išlieka gyvos kūne ir pasąmonėje, kurias smegenys bando spręsti bent jau simptomų pagalba. Simptomą randam dabar, bet šaknys praeity.
- Identifikavimas – fizinis simptomas gali atsirasti tapatinantis su asmeniu, turinčiu tą patį simptomą ar ligą. Tai atsitinka esant stipriam emociniam prisirišimui prie asmens. Dažnai šis asmuo gali mirti, miršta arba jau mirė. Tai reiškia, kad tebegyva baimė jį prarasti, nors praradimas iš tikrųjų jau įvyko. Simptomas tarsi palaiko netiesioginį ryšį su tais, kurių bijoma netekti.
- Įsitikinimas – simptomai gali atsirasti patikėjus, kad tai įmanoma. Savo ligos idėją žmogus nesąmoningai priima automatiškai, be kritikos, kaip faktą. Pvz., prieš vartojant vaistą sužinote, kad šalutinis poveikis yra migrena – tuo stipriai patikėjus pastebite vis dažnesnius ir stipresnius galvos skausmus, kurie galiausiai tampa migreniniais.
- Savęs baudimas – kuris veikia, žinoma, pasąmoningai, nes asmuo jaučiasi kaltas ar atsakingas už tai, kas nutiko praeityje. Asmuo tarsi bando išsipirkti kaltumą bausdamas save simptomais.
20 amžiaus 8asis dešimtmetis, kuriame vokiečių onkologas Ryke Hamer pradėjo tyrinėti kūno-proto ryšį. Jis teigė, kad psichologinė trauma žaibiškai smogia žmogui, organizme „įjungiant” svarbiausius biologinius mechanizmus (kuriuos evoliucija sukūrė tikslingai).
Ryke Hamer psichosomatikos pradžią sieja su embrionine stadija.
Embriono vystymosi stadijoje yra trys ląstelių sluoksniai: viršutinis – ektoderma, apatinis – endoderma, vidurinysis – mezoderma. Iš kiekvieno vystosi kiti būsimo žmogaus organai. Kiekviena ląstelė ir kiekvienas organas yra susiję su vienu iš šių trijų pirmykščių ląstelių sluoksnių. (Kai kurie organai – širdis, kepenys, kasa, – vystosi iš skirtingų audinių, kilusių iš skirtingų embrioninių sluoksnių. Laikui bėgant šie audiniai laikomi vienu organu, nors yra valdomi iš skirtingų smegenų centrų. Kūne organai gali būti toliau vienas nuo kito, bet smegenyse jų valdymo centrai – šalia.)
Įdomiausia tai, kad oda vystosi iš ektodermos sluoksnio – tokio pat, kaip ir nervų sistema. Vadinasi oda ir nervų sistema yra susietos embrioniniame lygmenyje, tod4l tampa viena kitos atspindžiu!
R. Hamer teigimu psichosomatiniai simptomai kuriasi dėl neišspręstų vidinių konfliktų: „Motina gamta sukūrė įtampos stadiją ne be tikslo, nes tik įtampos metu individas gali išspręsti savo konfliktą. Jeigu duotume raminamųjų elniui, praradusiam savo teritoriją, jis nesugebėtų kovoti ir ją susigrąžinti.“
Taigi, pagal Hamerio teoriją, liga – ne užkeikimas, ne karma ir ne gamtos klaida. Tai dėsnis. Ligą sukuria pats organizmas, patyręs biologinį konfliktą, tiksliau, simptomo „pagalba“ bandantis tą konfliktą išspręsti fiziškai, kol žmogus to nesiima spręsti sąmoningai. Tačiau kiekvieno konflikto sudedamoji yra ir jo sprendimas – jo vengiant prasideda ligos.
Vidinių konfliktų sprendimui pasitelkiami psichosomatiniai metodai, kuriuos specialistė Aurelija taiko apjungdama kineziologijos, piešimo, kūno-judesio terapijos ir kitokias technikas – tai suvienyja kūniškas ir psichoemocines patirtis, fizinius ir jausminius pojūčius, fiziologines reakcijas ir mąstymą. Tai leidžia atkurti vidinį vientisumo pojūtį, todėl ir kūnas pradeda veikti išvien su psichika.
Gilioje būsenoje ištirpsta siena tarp sąmonės ir pasąmonės ne šiaip sau… būtent tam, kad pasąmonės šešėliuose užslėpti vidiniai konfliktai būtų iškelti į sąmonės šviesą ir išspręsti iki galo.
Tada psichika atsipalaiduoja, nes problema išspręsta, o simptomai pasišalina savaime kaip psichikos atsipalaidavimo rezultatas.
Skamba per gerai, kad būtų tiesa?
Žinoma, šiame procese tenka eiti į praeities skaudulius, griauti iliuzijas, pripažinti nemalonias tiesas, atlikti praleistus veiksmus, išsakyti slopintus žodžius ar išbūti slopintose emocijose – sveikimo kaina yra momentinis nepatogumas, kurį atlaikyti žymiai lengviau su tikslingai vedančio ir palaikančio terapeuto pagalba.
Tik išsprendus seniai atidėliotus konfliktus galima atrasti naują realybę su gera savijauta, meile sau, priėmimu bei fiziniu lengvumu.
Išsprendus vidinius konfliktus nervų sistema nurimsta, kadangi sena žaizda pradeda gyti. O nurimusi nervų sistema leidžia gyti odai bei kitiems pažeistiems kūno organams ar dalims.
Genetikas prof. dr. Danielius Serapinas sako: „Psichosomatika paaiškina ne tik tai, kaip mintys veikia mūsų fiziologines funkcijas ir sveikatą, bet ir tai, kaip psichologinė sfera gali paveikti vidaus organų būklę. Netgi egzistuoja kita psichosomatikos pusė – tai somatopsichika. Ji reiškia, kad, viena vertus, žmogus turi ugdyti savo pozityvų mąstymą, bet, antra vertus, jei kyla kokių nors skausmų, negali ju ignoruoti, nes įsisenėjęs skausmas gali labai stipriai paveikti psichologinę sferą ir sukelti jau antrinius nerimo simptomus bei kitas nepageidaujamas būsenas.”
Tyrimai parodė, kad iš visų j šeimos gydytoją dėl kokių nors skausmų besikreipiančių pacientų, 30-40 proc. atvejų (o galvos skausmų net iki 70 proc. atvejų) negalavimas yra ne anatominės arba fiziologinės, o psichosomatinės prigimties, t. y. kilęs dėl vidinių psichologinių konfliktų arba neišspręstų problemų.
Nenustačius, kad tai yra psichosomatinis sutrikimas, nesunku padaryti didžiulę klaidą – skirti perteklinj gydymą.
Tarkim, žmogus skundžiasi skrandžio skausmais. Jam diagnozuojamas gastritas, bet iš tiesų skausmo priežastis – psichosomatinė. Pacientas gali metų metus vartoti cheminius vaistus, nors iš esmės reikėjo spręsti psichologinę problemą. Sutikite, toks gydymas būtų didžiulė gydytojo nesėkme.”
Net jei pacientui diagnozuota kokia nors konkreti (ne psichosomatinė) sveikatos problema, bet jo psichinė būklė prasta, tai taip pat gali apsunkinti sveikimo procesą. Todėl sveikatos priežiūros specialistams būtina išmanyti psichosomatiką, žmogaus svei- kimo mechanizmus. Dar Avicena yra pasakęs, kad galime pagydyti žodžiu, bet juo galime ir užmušti. Iš tiesų pozityvus specialisto ir paciento kontaktas prisideda prie sveikimo proceso. Pagerėjus paciento psichologinei savijautai, galime stebėti ligos simptomų sumažėjimą, gerėja ir laboratorinių tyrimų rezultatai,”
,,Psichosomatikos išmanymas yra universalus. Bet kurios krypties sveikatos priežiūros specialistas turi suvokti, kad jam nebūtina būti psichiatru, siekiant pagerinti paciento psichologinę savijautą. Daugelis pacientų, pabendravę su kvalifikuotu specialistu, turinčiu psichologijos žinių, pasijaučia geriau, net jeigu pagrindinė problema dar net nepradėta spręsti. O juk visų sveikatos priežiūros specialistų tikslas – prisidėti prie sveikatos sistemos tobulinimo ir pacientų gerovės.”
”Buvo atlikti tyrimai ir įrodyta, kad žmogui labai giliai atsipalaidavus arba esant hipnozės būsenos, jo imuninė sistema stiprėja. Kai žmogus yra gilioje atsipalaidavimo fazėje, dominuoja vadinamosios alfa smegenų bangos, aktyvuojasi imuninės kraujo ląstelės, o tai stiprina imunitetą ir net padeda kovoti su kai kuriomis ligomis. Priešingai, stiprus stresas, kaip daugelis žino, slopina imunitetą. Tai vėlgi rodo, kad psichologija ir fiziologija yra persipynusios. Psichosomatikos pagrindų kurso metu medikai gaus žinių ir apie streso mechanizmus bei jų įtaką psichosomatinių ligų atsiradimui.„
Linda Hartley knygoje „Somatic Psychology: Body, Mind and Meaning“ rašo, kad somatinė terapija veikia kliniškai. Somatinė terapija atskleidžia „sensorinę enagramą“, kurioje yra kiekvieno žmogaus įgytos patirtys, joje yra „raumenų apsauga“, atskleidžianti „charakterio tipą.“
Perinatalinė patirtis ir atsiskyrimas gimimo metu sukelia gyvenimo bei mirties baimę – jos aptariamos terapijoje patiriant panikos atakas, depresiją, nerimą, nemigą ar savidestrukcinį elgesį.
Pirmosios prisirišimo ir atsiskyrimo patirtys, kurios labai svarbios brandiems santykiams, saugomos kūno fiziologijoje, o trauminės patirtys matosi nuo būsenos priklausomame mokymesi.
Šios ankstyvosios patirtys įtakoja tolesnį suvokimą, vadinamą „išankstiniais lūkesčiais“ ir „priešmotoriniu fokusavimu“ kūno-proto-centravime. Vystymosi psichologija sustiprina idėją, kad per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius susiformuojame vidinio „aš“ pagrindus kūniškame lygmenyje.
Taikant psichosomatinių metodų galima efektyviai ir saugiai susidurti su nemaloniais jausmais, emocijomis, mintimis, fiziniais pojūčiais ar prisiminimais – išlaikant vidinius resursus tausojantį atstumą.
Tai patvirtina ir Helen Payne savo straipsnyje (2009), kuriame atrado stulbinančių įrodymų, kad derinant verbalines ir neverbalines (pvz., judėjimo, piešimo, rašymo ir vizualizavimo) technikas galima puikiai dirbti su psichosomatika.
Tyrime atrasta, kad pacientai išmoko geriau dorotis su simptomų atsiradimu, pradėjo aktyviau rūpintis savimi, išreiškė pakilusį atsakomybės jausmą už save ir savo sveikatą – visa tai privedė prie simptomų susilpnėjimo ar net išnykimo (nors tokio tikslo tyrimo pradžioje net neturėjo). Tikslas buvo parodyti, kaip kombinuota terapija keičia požiūrį į simptomus, bet buvo pasiekta ir jų išnykimo.
Taip pat rezultatuose aprašoma:
- pakilę funkcionalumo, aktyvumo ir gerbūvio lygiai;
- sumažėjęs nerimavimas ar depresija;
- žymiai rečiau lankomasi pats gydytojus ar vartojami medikamentai;
- ramiau susidorojama su iškilusiais simptomais ir dėl to patiriama mažiau streso;
- lengviau susitvarkydavo patys su simptomų pasikartojimais ar naujais nemaloniais pojūčiais.
Galiausiai autorė prideda, kad toks poveikis yra ne trumpalaikis, momentinis, bet išliekantis kelis mėnesius užbaigus tyrime aprašytą kombinuotą terapinę programą.
Ši tema platesnė nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti… tad išmintinga save pažinti per kūno siunčiamus signalus psichosomatinėse sesijose.
KAIP JAUTI, KOKIAM VEIKSMUI TAVE KVIEČIA KŪNAS DABAR ?
LITERATŪRA:
- Endobiogenikos institutas leidinys 2023
- The BodyMind Approach (BMA) to psychotherapeutic groupwork with patients with medically unexplained symptoms (MUS): A review of the literature, description of approach and methodology for a pilot study. By Helen Payne, 2009.
- Somatic Psychology: Its Relevance for Psychology and Psychotherapy, Review by Ilene A. Serlin.
