Kas yra osteopatija

Osteopatija – neinvazinė terapija, atliekama specialiais rankų judesiais.

Osteopatija yra itin efektyvi manualinės terapijos rūšis. Gydytojai osteopatai, remdamiesi kūno fiziologijos, biomechanikos ir anatomijos principais ir išugdę gebėjimus rankomis jausti audinių ir organų būklę, jų šilumos skirtumus, padėtį, paslankumą bei judrumą kitų organų atžvilgiu, ieško pirminės probleminės vietos, bandydami suprasti, kodėl būtent tokie yra iškilę simptomai. Suradus problemą, tam tikromis technikomis atlieka pakenktos zonos atstatymą. Korekcijos metu sumažinamas susidaręs spazmas, atstatomas audinių paslankumas, kraujo pritekėjimas, nutekėjimas, pagerinama nervų sistemos veikla, mityba.

Osteopatija žiūri į žmogų kaip į vientisą struktūrą bei visumą, susidedančią iš įvairių tarpusavyje susijusių organizmo sistemų. Taikant šią metodiką gydoma ne vieną konkreti sistema, o dirbama su visu organizmu. Remiantis kūno anatomijos, fiziologijos ir biomechanikos principais osteopatai rankomis jaučia audinių ir organų būklę, jų šilumos skirtumus, padėtį, paslankumą bei judrumą pagal kitus organus, gali surasti pirminę priežastį, įvertinti kūno galimybiu ribas, jų rezervą. Ši terapija dažnai naudojama kaip papildoma priemonė jau taikomam medicininiam gydymui. Osteopatija dera su vaistais ar kineziterapija, stiprina ir papildo šių gydymo metodų poveikį. Osteopatai gali aptikti ir kitus sveikatos sutrikimus, kurių negali gydyti, tačiau gali nukreipti pas kitus sveikatos specialistus, pvz. kineziterapeutus.

Osteopatijos tikslas – pagerinti sveikatą ir bendrą savijautą, manipuliuojant ir stiprinant kaulų bei raumenų sistemas. Paveikti tam tikrą organą ar kūno vietą, vien judesiais, be skalpelio priversti patį organizmą pataisyti nukrypimus, aktyvinti, sutelkti vidinius žmogaus išteklius. Osteopatija pačių osteopatų apibūdinama kaip širdies, sąžinės ir rankų veikla – kartais net sakoma, kad osteopatas pirmiausia mąsto pirštais.

Gydymo metu svarbu padėti žmogaus kūnui pasiekti kuo didesnę pusiausvyrą – būklę, kai sumažėja susidariusi įtampa, atsipalaiduoja audiniai ir įsijungia vidiniai savireguliaciniai procesai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą ir pasiekti struktūrų atsipalaidavimo ir simptomų išnykimo.

• Pacientas apklausiamas apie jį kamuojančius simptomus, ligos istoriją, gretutinius , gyvenimo būdo įpročius.
• Atliekama paciento apžiūra, laikysenos ir judesių amplitudės analizė.
• Jeigu reikia ir jeigu yra ankščiau atlikti instrumentiniai tyrimai jie įvertinami (rentgenogramos, kompiuterinės tomografijos, ultragarsinio ištyrimo duomenys, magnetinio rezonanso ištyrimo duomenys, kraujo rodiklių tyrimų rezultatai ir kt.).
• Atliekama audinių palpacija, įvertinamas paslankumas, audinio kokybinė charakteristika, simetriškumas (ar nėra uždegiminio proceso, patinimo, paburkimo, karščio ar suprastėjusios kraujotakos, įtempimo).
• Atliekami ir specifiniai osteopatiniai testai, konkrečioms kūno zonoms įvertinti.

Osteopatijos gydymo nauda:

• balansuojama autonominė nervų sistema;
• atpalaiduojami raumenys;
• gerinama medžiagų apykaita;
• gerinama kraujotaka: arterinio kraujo pritekėjimas, veninio kraujo nutekėjimas;
• skatinamas bendras kūno atsipalaidavimas;
• stimuliuojama imuninės sistemos veikla;
• gerinamas sąnarių paslankumas;
• didinama judesių amplitudė;
• gerinama kvėpavimo sistemos funkcija;
• gerinamas limfos nutekėjimas;
• atstatoma nervų sistemos funkcija;
• emocinės būklės korekcija. 

Svarbiausi osteopatijos privalumai:

• Gydymas atliekamas tik rankomis – pacientui neatliekama narkozė, neskiriami vaistai, netaikomos operacijos;
• Daugumos ligų gydymui reikalingas minimalus procedūrų skaičius, tad rezultatai pasiekiami labai greitai;
• Šalutinis poveikis yra labai minimalus, nepriklausomai nuo paciento amžiaus;
• Osteopato taikomi metodai yra saugūs, todėl gali būti skiriami ir kūdikiams;
• Procedūros yra atliekamos be skausmo, o jų poveikis neretai pastebimas jau po pirmojo seanso;
• Gydymo metodas yra pigesnis nei gydymas brangiais vaistais.

Dar vienas osteopatijos pranašumas – palyginti gana trumpas gydymosi kursas, mat kai kuriais atvejais užtenka netgi vieno seanso, kai kada – 4–8 seansų.

Dažnai osteopatų pacientais tampa sportininkai, moterys po gimdymo, taip pat ir stresą patiriantys asmenys (išsiskiriantis adrenalinas verčia raumenis susitraukti). Į osteopatą taip pat kreipiasi kenčiantys nugaros skausmus – osteopatas padeda atstatyti normalią kaulų ir raumenų struktūrą, todėl praeina ir nugaros skausmai. Atstačius taisyklingą stuburo padėtį galima pagerinti vidaus organų funkcionavimą ir pašalinti įvairių negalavimų priežastis. Osteopatija dažniausiai taikoma šiais atvejais:

• Kai pasireiškia radikulitiniai skausmai juosmens srityje, juntamas stuburo ar sąnarių skausmas, ar pacientus kankina reumatas;
• Po įvairių traumų, kada tenka atstatyti normalų kaulų, sąnarių ir raumenų funkcionavimą;
• Osteopatija gana dažnai taikoma kūdikiams – teigiama, kad kuo anksčiau bus taikomas struktūros atstatymas, tuo greičiau bus galima pasiekti geriausių rezultatų. Nors osteopatija gali būti taikoma bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau į specialistus visada rekomenduojama kreiptis kuo anksčiau;
• Vaikams osteopatija neretai taikoma tada, kai pasireiškia plokščiapadystė, esant elgesio ir dėmesio sutrikimams, ir t.t.

Osteopatija– dažna stuburo ligų chirurginio gydymo alternatyva, vaistų pakaitalas ar bent jų mažinimo būdas. Teigiama, kad taikant osteopatiją galima labai sumažinti vaistų dozes sergantiems endokrininėmis ligomis, taip pat antibiotikų vartojimą kvėpavimo takų ligoniams, sergančioms ilgalaikiais ginekologiniais uždegimais. Kiti atvejai, kai, kaip teigiama, osteopatija padeda: sąnarių veiklos, atraminių funkcijų sutrikimai, raumenų, raiščių įtempimas ir taip pat raumenų tempimo reflekso nusilpimas, organizmo skysčių tekėjimo pažeidimai. Osteopatinis koregavimas ypač veiksmingas gydant neuralgijas ir neuropatijas, sportines traumas, lengvinant kaukolės ir smegenų traumų, operacijų padarinius, gimdymo traumas, įvairaus pobūdžio galvos skausmus, migrenas, chroniškus smegenų kraujotakos, autoimuninės sistemos sutrikimus, kai kurias virškinimo, vidaus organų ligas, chroniško nuovargio sindromus, psichines ir jausmines įtampas, neurozes, miego, seksualinių funkcijų sutrikimus..

Kartais osteopatija netaikytina ir neveiksminga. Tai yra ligos, kai turi įsikišti chirurgas arba kai negalima apsieiti be vaistų. Tai ūmios uždegiminės galvos, stuburo smegenų ir jų dangalų ligos, ūmūs stuburo smegenų kraujotakos pažeidimai, kraujagyslių aneurizmos, trombozinė arba tromboembolinė būklė arba jų grėsmė, ūmus karščiavimas ir užkrečiamosios ligos, pilvo organų svetimkūniai, kaukolės, kaulų, krūtinės ląstos, dubens, stuburo, didžiųjų sąnarių traumos, vidinis kraujavimas arba jo grėsmė, ūmios chirurginės pilvo organų ligos, piktybiniai dariniai, cukrinis diabetas, širdies ir kvėpavimo nepakankamumas ir kitos.

Pasitelkę gilias žmogaus fiziologijos bei anatomijos žinias, gydytojai osteopatai randa pirminę skausmo priežastį ir priverčia organizmą sveikti.

Tai pasiekiama aktyvinant apsaugines organizmo jėgas ir imunitetą. Praktikuojančių gydytojų osteopatų rankų jautrumas yra 200 kartų didesnis už kitų žmonių, todėl jie rankų prisilietimais atskleidžia tikrąsias ligų priežastis ir vietas.

Osteopatai liesdamiesi rankomis vertina raumenų tonusą, įtempimą, padėtį, sąnarių judrumą. Gydytojas osteopatas yra išlavinęs rankos  išlavintos tiek, kad užčiuoptų menkiausią normos neatitikimą. Tiek diagnostika, tiek gydymas yra švelnus, neskausmingas.

Minkštieji audiniai koreguojami masažuojant, o sąnarių problemos – tempimo technika ir specifiniais ritmingais judesiais. Sąnario padėtis gali būti koreguojama ir stumtelėjimu.

Osteopatų taikomos technikos apima tempimą, švelnų spaudimą ir pasipriešinimą – kiekvienas iš šių judesių yra itin svarbus laikantis pagrindinių osteopatijos principų.

Dažnai osteopatija prilyginama kitiems medicinos metodams, chiropraktikai ir kineziterapijai.

Profesionalūs osteopatai nesiginčyją – šios gydymo metodikos turi panašumų, bet turi ir skirtumų.

Osteopatija ir chiropraktika. Šios sritys turi bendrų panašumų – malšina įvairiose kūno vietose atsiradusį skausmą, gydo sužeidimus. Abiejų tikslas yra suteikti praktinį gydymą, kuris palengvintų sąnarių, raumenų, nervų įtampą ir padėtų kūnui ar atskiriems jo audiniams išgyti.

Tačiau yra esminis skirtumas – chiropraktikai daugiausia dėmesio skiria stuburo būklei ir jo funkcionavimui, naudoja gydymo technikas, nukreiptas į nugaros ar kitų kūno dalių korekciją, o osteopatas gydo įtraukdamas ir minkštuosius audinius, kūno skysčius, atkreipdami dėmesį į tai, kaip viskas veikia kartu. Be to, chiropraktikai dažnai naudoja specialius įrankius ar instrumentus, o osteopatai – vien savo prisilietimus (tiek ligų diagnostikai, tiek gydymui).

Osteopatija ir kineziterapija. Tai panašūs gydymo būdai, nes kineziterapija, kaip ir osteopatija, turi panašią paskirtį – padėti žmonėms atgauti judėjimo laisvę, kuri dėl ligos ar traumos buvo prarasta, malšinti skausmus ir sužeidimus. Tačiau pati gydymo metodika – skiriasi, labiausiai tuo, kad kineziterapija gali apimti papildomas priemones, mankštą, procedūras (ultragarsą, šilumos taikymą, elektrinę stimuliaciją ir pan.). O osteopatija – visiškai natūrali terapija, kurios metu osteopatas nesiūlo vartoti jokių medikamentų, nenaudoja jokių instrumentų.

Taikomi kartu šie gydymo metodai puikiai veikia. Įvertinti ir pasirinkti gydymo metodą mes paliekame savo pacientams, o atsakomybę už osteopatijos kokybę ir efektyvumą prisiimame sau. Neabejojame, kad tik skirdamas pakankamai dėmesio savo kūnui, žmogus galės džiaugtis geresne sveikata ir savijauta.

Pagrindiniai principai, suformuluoti daktaro Andrew Taylor Still. Įvairiuose šaltiniuose minimi skirtingi šių principų aprašymai, bet klasikiniuose šaltiniuose randame 3 pagrindinius osteopatinio gydymo principus:

• Kūno vienybė. Kūnas yra vieninga struktūra, kurią sudaro įvairios, bet būtinai susijusios tarpusavyje sistemos (įprastai išskiriamos fiziologinė, anatominė, hidromechaninė ir biomechaninė sistemos). Kurios nors struktūros sutrikimas sukelia kitų struktūrų disfunkciją. Neretai vienos sistemos sutrikimo priežastis slypi kitoje ir tą sėkmingai gali diagnozuoti specialistai-osteopatai.
• Anatomija ir Fiziologija. Struktūra valdo funkciją ir atvirkščiai – funkcija valdo struktūrą. Ši anatomijos (struktūros) ir fiziologijos (funkcijos) sąsaja tokiame lygmenyje pirmiausia buvo išvystyta būtent osteopatijos mokslo ir medicinos filosofijos prizmėje.
• Gyvenimas – tai judėjimas. Osteopatijos įkūrėjas daktaras Andrew Still sako , judėjimo trūkumas, inertiškumas yra daugumos ligų priežastis. Osteopatijos principų paprastumas ir sveikas protas, kuriuos pasiūlė jos įkūrėjas, leido šiems principams išlaikyti visus išbandymus. Jie grindžiami pasitikėjimu kūnu, kuris funkcionuoja kaip viena visuma, jo gebėjimu reaguoti ir įvairių sistemų veiklos suderinamumu. Šių principų pagrindu vystėsi osteopatijos praktika.