Odos ir psichosomatikos sąsajos

Kodėl verta odos ligas gydyti kaip psichosomatiką? Nes odos ląstelės bei nervų sistemos ląstelės – abejos išsivystė iš ektodermos sluoksnio, kai dar buvome embrioninėje stadijoje. Tai rodo, kad nervų sistema ir oda yra vienas kito atspindžiai. Todėl disreguliuota nervų sistema, psichoemocinė įtampa, gyvenimiškos traumos bei emocinės žaizdos – visa tai gali atsispindėti Tavo odoje.

Tai nutinka dažniausiai vaikystėje ar anksčiau pakliuvus į „padėtį be išeities”, kuomet VISA organizmo nervų sistema įjungia nesaugumo aliarmus, nes vaikas neišgali apdoroti, įvertinti, atlaikyti, suvokti bei tinkamai reaguoti į situaciją.

Kad nereikėtų jaunom smegenim „mirti”, sprendžiant psichoemocinės perkrovos rebusą, tam smegenys renkasi ligą/ simptomą kaip VIENINTELĮ tuometinį IŠEITIES bei SAUGUMO atgavimo būdą.

Ar atsimeni bent vieną situaciją iš mažų dienų, kai nežinojai, kur dėtis ? Jei taip, galbūt ten slypi Tavo simptomų atsakymai…

Tačiau dauguma negali patys atkurti tų momentų, tuo labiau, sudėtinga vieniem objektyviai, adekvačiai įvertinti bei perprasti situaciją, kad rastų naują sveiką išeitį.

Šioje vietoje aš pasitarnauju klientams tarpininke ar lyg vertėja, iškoduojančia kūniškas, pasąmonines žinutes, senas situacijas bei palaikydama s-veikimo kelyje.

Emocija tėra nervų sistemos Neuro-Humoralinis atsakas. Tam tikra emocija = tam tikras ląstelių išsidėstytamas, struktūra, aktyvumas, forma, dydis, pralaidumas.

Todėl neužtenka dirbti vien tik fiziškai, vien tik dvasiškai, vien tik psichologiškai…

Būtina eiti į pokytį somatiškai, stiprinti emocinį intelektą, susikurti vidinį emocinį savęs palaikymą, kad būtum sau atrama ir gebėtum sureguliuoti nervų sistemą užėjus sunkesniems momentams.

Būtina grįžti į pasąmonę, kad suvoktum, koks įvykis, kokios emocijos suformavo Tavo kūną, odą, ligą !

Būtina kuo tiksliau įvardinti probleminės odos susikūrimo priežastį ir nutraukti emocines sąsajas, kad atsipalaiduotų psichika ir rezultate atlaisvėtų kūnas bei oda. Kad paliktum tą „komfortišką”, bet žalingą pelkę ir vietoj to atsirastų EMOCINĖ ir GYVYBINĖ GYDANTI TĖKMĖ.

Perfekcionizmas yra atidėliojimo sinonimas, kurstomas pykčiu ant savęs.

Iš kur tai žinau ? Iš savos patirties, kai sakydavau, kad neapsimoka kažko pradėti, nes tai nesigaus taip gerai, kaip noriu; kai sakydavau, kad galėjau dar geriau; kai į CV rašydavau perfekcionizmą kaip savo neigiamą savybę, norėdama pasigirti (wtf, Aurelija…); kai spardydavau sau šikną kritikuodama; kai . . .

Perfekcionizmas leidžia suktis aplink 1 tašką iki užsiknisimo. Leidžia persidirbti ir išsekti. Leidžia varyt pilnu pajėgumu.

Perfekcionizmas taip pat leidžia niekada nepradėti, nes nebus taip tobulai tobuliausiu laiku, kaip norisi.

Kas po viso to seka ? Kaltė. Savigrauža. Savikritiškumas. Nusivylimas…

Kas po tuo slypi ? Baimė suklysti ir gauti kritikos.

Nes  kažkada išmokai ir įtikėjai, jog klaida bei kritika = atstūmimas, nemeilė, nusivylimas, pabaiga, blogis, nuosprendis, nuvertinimas, nereikalingumas, silpnumas, kvailumas,… Nes save prilygini klaidai ir svetimoms išvadoms.

Jei suklysiu, tuomet … (užbaik pagal save intuityviai)

Jei padarysiu tobulai, vadinasi, nesuklysiu, ar ne? Bet tobulumui įvertinti reikia arba lygintis pačiai su aplinka, arba prašyti įvertinimo iš tos pačios aplinkos.

Jei nieko nedarysiu, niekada nesuklysiu ir palaikysiu tobulybės iliuziją.

Perfekcionizmas kuria lūkesčius + iliuzijas, kurių neišpildžius prasideda kaltinimai.

Visas tas pyktis ant savęs, po kuriuo iš tikrųjų slypi kaltė, klaidų baimė bei savęs nuvertinimas, pradeda lįsti į odos paviršių simptomais.

Probleminė oda rodo šešėlinę realybę apie kaltę, klaidas, nevertumą, kol Tu bandai visam pasauliui (greičiausiai tėvam ar pan.) įrodyti savo tobulumą.

Oda sveiksta tada, kai priimi save klystantį, kai sugebi nuoŠirdžiai pamilti save klystantį tiek pat labai, kiek mylėtum save „tobulą”, jei tai būtų įmanoma.

Kuomet spaudi save:

• jaustis ramiausiai
• dirbti produktyviausiai
• atrodyti gražiausiai
• kalbėti aiškiausiai
• klysti mažiausiai
• pasiekti daugiausiai
• veikti greičiausiai

Ir vis negana, ar ne? Išlieka vidinis nepasitenkinimo ir nepakankamumo jausmas, nors „TIEK DAUG VISKO DARAU, bet VIS TIEK ESU TEN PAT!”

„Spuogų spaudinėtojų” asmenybėje vyrauja tobulumo siekimas – tai bandymas įrodyti savo vertę, už ko slepiasi priklausymo poreikis ir noras būti pamatytu.

Galimai kažkada seniai seniai susikūrei išvadas apie save:

• privalu įrodyti svarbumą darbais;
• vertė = pasiekimai;
• pradžioje darbai, o po to malonumai;
• kuo daugiau nuveiksiu, tuo labiau mylės, gerbs, pripažins;
• reikia nuolat kažką daryti, negalima sustoti;
• kažkur ten kažkada bus geriau, laukia geriau, todėl dabar reikia daug dirbti, kad ryt būtų geriau;
• pasimėgausiu po to, kai bus geriau nei dabar…

Prie viso to prisideda svetimų atsakomybių gausa, kad savųjų išvengtum, nes savosios atrodo nereikšmingos, o gal per sunkios dabartiniame momente.

Kyla noras visa tai išpildyti iš karto, vienu metu aprėpiant tiek daug, nors kūne ir psichikoje tam nėra resurso.

Ką daryti? Pirmiausia: palikti save ramybėje. Stabtelėjus, įvertinti dabarties vertingumą. Prisiminti, kad esi pakankama(s) jau dabar ir gali pasirinkti būti laisva/-u nuo įrodinėjimo. Produktyvumas nieko nereiškia apie Tave ir jis gali kisti.

Oda, dengdama visą kūną, tampa pirmuoju apsauginiu sluoksniu, saugančiu tiek fiziškai, tiek psichoemociškai.

Oda kuria barjerą tarp vidaus ir išorės – tarp Tavęs ir kito asmens.

Barjeras pažeidžiamas, kuomet santykyje juntamas per didelis gąsdinantis artumas arba kai santykiai atrodo pavojingai.

Nesaugumas – viena iš psichosomatinių priežasčių, aktyvuojančių odos ligas.

Odos ligos taip pat gali formuotis dėl baimės atsiskirti nuo saugumą teikiančio objekto, pvz.: partnerio, tėvų, namo, darbovietės, klientų, kolegų, draugų.

Juntant stiprų nesaugumą, nuo kurio kūnas stingsta ir silpsta, kyla nerimas ir abejojimas kiekvienu žingsniu ar žmogumi, gali pasireikšti šie odos simptomai:

• per didelis sebumo (riebalų) išskyrimas
• šerpetojimas, pleiskanojimas
• žvynelinė, egzema
• stora, kieta, suragėjusi oda
• sąaugos, bloginančios odos elastingumą

Jei susiduri su kažkuriuo iš išvardytų simptomų, užduoki sau šiuos klausimus:

Nuo ko saugausi?
Kuri dalis junta pavojų?
Ką savyje saugau?
Kaip apginu save?
Ko savyje negebu, bet norėčiau apginti?

• Hiperjautrumu (pvz.: drugelio oda);
• Hipojautrumu (nejuntama temperatūra ar kiti išoriniai dirgikliai);
• Pojūčiais, kurių normoje neturėtų būti (pvz.: odos kutenimas, niežulys, deginimas, tirpimas).

Kviečiu užduoti sau 5 klausimus:
Ką DABAR AŠ jaučiu?
Ko vengiu jausti?
Kokie jausmai kyla šalia TO žmogaus?
Kam, kiek ir kur leidžiu prisiliesti?
Kokio kontakto trokštu ir kokio vengiu?

Pirmoji fiziologinė odos funkcija yra apsauginė, o antroji – jutiminė.

Oda išduoda, ką žmogus jaučia dabar (pvz.: juntant pavojų prakaituojama; susijaudinus pereina šiurpuliukai; išsigandus išbalame; susigėdus paraudonuojame).

Psichosomatiškai odos (ne)jautrumas arba jautrumas prisilietimams kinta dėl išmoktų reakcijų į kontaktą su aplinkiniais.

Vienu atveju dėl patirto NENORIMO kontakto, kurio NEGALĖTA IŠVENGTI: nemalonus girtas dėdė bučiavo mergytei ranką (nes mama taip liepė), po ko jai suaugus pasireiškia rankų niežulys, intensyvėjantis pamačius ar bent kalbant apie girtus vyrus.⤵

SPRENDIMAS → tokia odos būklė mokina sakyti „NE”, kad ir kiek nepatogumo tai sukeltų artimiesiems

Kitu atveju dėl juntamo kontakto TRŪKUMO: berniukas troško mamos apkabinimų, bet ji vis užimta — oda pagelbėjo tapdama hipojautria, tada mama vis čiupinėdama tikrina vaiko odos jautrumą iš susirūpinimo, o vaikas gauna dėmesio ir artumo. Suaugus tokiam vyrui lengva manipuliuoti, bet sunku išsiskirti su partnerėmis ar palikti mamos namus.⤵

SPRENDIMAS → oda mokina įžodinti poreikius tiesmukai, o ne per aplinkui.

Odos termoreguliacinę funkciją sieju su emociniu termometru, svyruojančiu nuo gedulo iki aistros, nuo pavydo iki dėkingumo, nuo neapykantos iki meilės.

Ar leidi sau jausti bei išreikšti ugningą aistrą, pyktį, susierzinimą, džiaugsmą?

Ar leidi sau atsivėsinti liūdesiu, nusivylimu, pasimetimu?

Kaip sekasi rasti optimalią emocinę temperatūrą balansui grąžinti?

Šioje temoje verta pagalvoti apie artumą, atvirumą, nuoširdumą, jaukumą santykiuose ir permąstyti, su kokiais žmonėmis užsipildai šiltais jausmais? O kurie žmonės palieka „šaltą” pojūtį?

VERTA SAVĘS KLAUSTI: kaip gaunu ir duodu šilumą/šaltį santykiuose? Nuo ko jautiesi nudegęs?

Gal yra asmuo, iš kurio labai norisi šilumos, bet to negauni — tada oda kompensuoja, pvz., sukeldama kaistantį raudonį arba atšaldama, sukeldama saulės ar šalčio alergiją?

Pastebėki, kam norisi duoti šilumos, bet „juk negalima, nes…”, arba su kuo elgiesi atšiauriai, nes žmogus Tavy sukelia nemalonių emocijų — o jų norisi vengti… 👉 Juk oda padarys viską, kad išvengtum buvimo vienoje erdvėje su tuo asmeniu (pvz.: sukels veido rožinę arba dekolte srity pabers raudonų kaistančių plėmų, kad tik atbaidytum „priešą”).

1. Pakeisti gyvenimą ir save iš esmės, lyg norėtųsi pakeisti odą, išsinerti + tapti kitokiu žmogumi, atsisveikinti su sena savęs versija
2. Susitaikyti su savimi, priimti save pilną: su visomis silpnybėmia, ydomis, trūkumais…

Supažindinsiu su odos sekrecine, valymo, atsinaujinimo funkcijomis ir jų psichosomatinėmis reikšmėmis.

Riebi oda à slepia trūkumo temą, kai oda kompensuoja persistengdama → baisu pritrūkti ar neturėti ko ? (priklausomai nuo kūno vietos, pvz., veido riebaluotumas – baimė netekti individualumo arba skalpas — minčių, idėjų, svajonių…)

Klausimai savianalizei:
ką kaupiu ir kam man to reikia?
kokį emocinį pasitenkinimą man tai suteikia? Atradus emocinį poreikį galėsi jį patenkinti be ligos.

Lupimasis, pleiskanojimas à fiziologiškai padeda odai atsinaujinti. Žmogui būdingas prieraišumas ir baimė išsiskirti su tėvais ar partneriais, būti paliktam, atstumtam.

Psichosomatiškai — mokina paleisti, atsiskirti, atsitapatinti ir taip išeiti į naują etapą su “nauja oda” (psoriazės atvejis). Drąsiai ir su padėka atsiskirti, kad žengtum savu keliu.

Prakaitavimas, blogas kvapas à detoksikuoja, valo ir šalina tai, kas nereikalinga, dėl to sveikatinga yra bent 1 k dienoje gerai paprakaituoti. Problema įtariama, kai žmogus prakaituoja poilsio būsenoje (psichika nepajėgia šalinti toksiškų minčių apie save, todėl apkrauna kūną), kai prakaitas turi šlykštų kvapą (norisi atbaidyti priešus) ar yra bekvapis (norisi tapti nepastebimu).

Klausimai savianalizei:
kas man šiuo metu nebereikalinga, kas jau savo atitarnavo ir turi išeiti?
Ką toksiško mintiju apie save ir kitus?
Kas mane gąsdina?
Nuo kokių jausmų slepiuosi?
kokiais būdais išsilaisvinu nuo nereikalingo?
ką stengiuosi sulaikyti nuo baigties ar išėjimo, nors tam jau laikas?

Bendrai tariant, odos sekrecinė funkcija mokina jausmų ir patirčių (per)davimo; ką ir kam atiduodu iš savęs? Ypatingai ši tema tinkama turint pažeistą rankų odą.

Iškvėpk.
Įkvėpk.
Kuris sekasi sunkiau ?

iškvėpimas = jausminė išraiška
įkvėpimas = jautimas

Oda yra lyg išorėn išversti plaučiai, todėl kalbant apie odos funkciją kvėpuoti, netiesiogiai kalbėsime apie fiziologinį kvėpavimą.

Pradėsiu nuo įkvėpimo temos, siejamos su vidine motyvacija (kas įkvepia gyventi, sugeri patirtis, dalintis, jausti,…) bei emocijų išjautimu. Žmogus gali būti itin jautrus, bet tai slopinti dėl pasąmoninės nuostatos „negaliu daug jausti, nes skaudės” — užsivėrus nuo nemalonių emocijų lygiagrečiai užsiveriama nuo maloniųjų.

Tada gyvenimas atrodo niūrus ir dingsta motyvacija veikti. Oda dūsta ir bando iš paskutiniųjų įsikvėpti per padidėjusias poras, kapiliarizaciją, per niežulį aktyvuotis veiksmui. Toks žmogus laukia įkvėpimo, paskatinimo, palaikymo iš aplinkos — iš tikrųjų nusiimama atsakomybė už savo gyvenimą, kuri dusina odą iš vidaus su celiulitu ar poodiniais dariniais (lipomos).

Priešingu atveju bandoma įkvėpti kitus, prisiimant jų atsakomybę už ryžtą veikti, nes…? Pasąmoningai norisi pasijausti naudingu, reikalingu, matomu, svarbiu. Norisi išvengti savo problemų sprendimo.

Sekančiu klausimu „kuo kvėpuoju” permąstyk tai, kas yra Tavo aplinkoje: kokie žmonės, su kuo kontaktuoji ir mainaisi informacija?

Iškvėpimas klausia: „ką išleidžiu į pasaulį?” ir atveda prie savirealizacijos temos. Iš to kyla mintis: „ką apie save rodau pasauliui?”.

Kaip sutampa vidinė ir išorinė tiesos – kaip sutampa tai, kas rodoma, su tuo, kuo tikima? Vyrauja išskirtinumo ir autentiškumo temos, kurių neišpildžius odą puošia, pvz., baltmė ar perioralinis dermatitas.

Už to pasąmoningai veikia noras įrodyti savo svarbą sumaišytas su baime būti iš esmės pamatytu (garsiai ir pilnai kvėpuoti), o tai skatina slėptis.

Bet juk oda „serga už tiesą”, iškeldama į paviršių tai, ką pasąmoningai slopini, vengi, neigi, ką bijai pripažinti ir iškvėpti.

• smegenys fiksuoja viską ir dalina tai į sąmonę bei pasąmonę;
• kūne CNS yra karalienė — labiausiai saugoma;
• smegenyse yra visa ko valdymo centrai;
• visa info per kūną keliauja neuronais (nervinėmis skaidulomis).

Tuo pačiu smegenys yra tingus organas, orientuotas į energijos tausojimą, todėl jos mieliau renkasi pažįstamumą, nei pokytį, nors Siela užkoduota evoliucijai.

Tausojant smegenis, atminties saugojimas dalinamas į KŪNO vietas, zonas, dalis, organus, audinius. Atmintimi dalinasi su absoliučiai KIEKVIENA kūno ląstele.

Žinoma, galime kūną ir simptomą veikti maistu, miegu, judesiu, procedūromis ir kt. Bet ligų šaknys slypi smegenyse, ar ne? Nes iš ten ateina valdymas, t.y.: pagal PRAEITIES asociacijas ir patirtis priimami DABARTIES sprendimai.

Įsivaizduok, kai žmogui psichosomatika, o jis į save pumpuoja vaistus, tamposi operacinėse, maksimaliai kontroliuoja maistą ar priemones. Nors ligos priežastis žymiai giliau — pasąmonėje.

Kas tada nutinka?

Kūnas išsenka nuo išorinės stimuliacijos, prarandamas ryšys su kūno signalais, sistema stiprina simptomus, nes vis bandoma juoa slopinti, ignoruoti, neigti.

Psichosomatika yra ne tik apie tai, ką prisigalvoji, įsikalbi ar dėl ko stresuoji.

Tai apie neišspręstą vidinį konfliktą, apie iliuziją ir siaurą matymą, apie beviltiškumą ir savęs nuvertinimą, apie atidėliojimą, bijojimą jausti ir pripažinti dabartį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, apie melą sau ir įsiteikinėjimą kitiems…

Psichosomatika aplanko tada, kai smegenys mato vienintelę išeitį iš padėties — tai tik susirgti.

Kaip mokytojas Olegas Lapinas sako: „Psichosomatika yra, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu”. Tai įgalina tikėjimą — Tavo siela jau dabar žino, kodėl jai skauda, beliko rasti įrankį tam žinojimui pasiekti.

Šį įrankį taikau asmeninėse sesijose, kuriose nuimame širmą (simptomą) ir dirbame su tuo, kas iš tiesų svarbu.

Psichosomatiškai egzemai ir dermatitui bendra:

Pasišlykštėjimas, panašumo su tėvais ar kitais žmonėmis nepripažinimas bei noras išsiskirti.

Egzemos ir dermatito psichosomatiniai skirtumai:

egzema yra apie emocinius protrūkius, o dermatitas — apie priešinimąsi dualiai prigimčiai.

Kas slypi po dermatitu/egzema sergančiojo oda?

Oda yra kontakto organas, kuris apdovanoja suartėjimo pajautimu, bet kuris kenčia, jeigu sunku separuotis.

Oda yra tai, kas mus daro panašiais bendruomenėje ir tuo pačiu suteikia unikalių niuansų, tad ji serga, kai kažkurias savybes norime ypatingai paryškinti arba giliai nuslėpti…

Kai sunku separuotis, kai yra deficitų iš tėčio/ mamos, tada per odą kyla vidinis konfliktas: „noriu suartėti su tėčiu/mama, bet nenoriu supanašėti jais.”

Todėl oda per egzemą ir dermatitą mokina vienu metu atrasti panašumus tarp savęs ir:

• tėvų ar kitų artimųjų;
• draugų ar priešų;
• kolegų ar konkurentų;
• elgetų ar karalių;
  …

Juk lengva šlykštėtis tuo, kas nemalonu, ir lengva grožėtis tuo, kas patrauklu.

Tačiau norint turėti tik vienaip, klaidingai galvojama, kad galiu nejausti nemalonumų ar išvengti skausmo, bet jausti tik malonumus ir būti nuolat pakylėtos nuotaikos.

Egzema mokina tvarkytis su emociniais protrūkiais – emocines talpyklas valyti ne kartą metuose, kai liejasi per kraštus dėl menkniekio, bet kaskart, kai apsilanko emocija. KASKART.

Dermatitas mokina nusiimti iliuzinį vertinimą ir priimti dualumą savy bei kituose, nes Tu turi švelnumo ir grubumo, švaros ir šlykštumo, ramybės ir ugningumo.

Jei kažką savy (tad ir kituose) bandai atmesti, tai Dieviškojo balanso dėsnis atneš Tau su kaupu per simptomą, santykį ar situaciją, kad pradėtum priėmimo kelionę.

Įsiklausyk į odą — ko ji Tau linki priėmimo kelionėje? Ko prašo? Kam kviečiasi?

Jei susiduri su:

• sausa oda;
• dehidratuota oda;
• odos negebėjimu absorbuoti kremą ar aliejų;
• pojūčiu – kiek beteptum, vis odai per mažai.

Kviečiu atkreipti dėmesį į rezorbcinės odos funkcijos pažeidimus.

Rezorbcinė odos funkcijos reikšmė psichosomatikoje atitinka gebėjimą prašyti, priimti, gauti, turėti, savintis ir atsirinkti, kas sava.

Sausą odą turintys asmenys dažnai pasižymi šiomis savybėmis:

• ryžtingumo trūkumas;
• storžieviškumas;
• uždarumas;
• savęs nuvertinimas;
• perdėtas savarankiškumas.

Sausos odos simptomas mokina:

• Pasiimti tai, ko norisi;
• Priimti dėmesį;
• Priimti komplimentus;
• Prašyti palaikymo, pagalbos, patarimo;
• Dalintis.

Jeigu lengvai pasiduodi kitų įtakai, lyg sugeri kitų emocijas, išgyveni kitų problemas ar priimi sprendimus tik pasitarus su visais, tada kūnas mokina užsiauginti „tvirtesnę” odą, kad pro ją taip lengvai bet kas nepraslįstų.

Mokina paleisti svetimas atsakomybes per cistas ir kitus darinius odoje. Taip pat moko suvokti, kur prasidedu aš ir baigiasi kitas (ribų klausimas).

Jei atrodo, kad oda nieko nepasisavina, verta savęs klausti, kokias patirtis, žmones, jausmus atmetu lyg neleisčiau į save patekti? Ką sunku pasisavinti? Ko vengiu? Ką sunku prisileisti arti, jog taptų mano gyvenimo dalimi?

Jei vyrauja tam tikrų dalių savyje atmetimas, neigimas, gėdinimas, slopinimas, tuomet gali aplankyti autoimuninės ar onkologinės kilmės odos ligos.

Sausa oda yra ne apie kremo drėgmės trūkumą, bet apie:

• Emocinius kalnelius ar jų slopinimą.
• Geros mergaitės paterną ar kontaktų apribojimą.
• Neapsisprendimą ar perdegimą.
• Bandymą įsiteikti, patikti visiems.
• Pasaulio ir aplinkos bijojimą.
• Skolos pojūtį gaunant.

Moko:

1. Įnešti daugiau drėgmės = lavinti emocinį intelektą (nes kūno skysčiai sietini su emocijomis).
2. Save tausoti drąsiai sakant „ne” ir prioritetiškai atsirenkant, kam sakyti „taip” — visad sąžiningai atsakyti sau, kokia už to slypi intencija, ketinimai, motyvas?
3. Laikytis ir vidinių ribų = susitarimo su savimi, kam bei kiek skirti laiko, dėmesio, energijos, o kam ne (be kaltės).
4. Nustoti daryti tik iš sauso mandagumo taip „džiovinant” save bei odą…
5. Atkurti apsauginį barjerą santykiuose = atkurti ir išmokt palaikyti saugumą savyje.
6. Ir labai nuoširdžiai su savim pasišnekėti apie savęs gėdinimą už tai, kad priimi, prašai, gauni, turi, saviniesi, pasirenki legalizavus norėjimą ir priėmimą su padėka bei vertumu, oda pradės gyti.

Ar tikrai aknė tik paauglių liga?

Sąlyginai taip, jei asmuo efektyviai perėjo šią gyvenimo krizę.

Kodėl krizė?

Krizės reformuoja ir stiprina identitetą, kurių vieną visi patiriame paauglystės metu tam, kad:

• pradėtume ruoštis separacijai nuo tėvų.
• atrastume ir drąsiau reikštume save, savo autentiškumą, kūrybą, mintis ir t.t.
• iš esmės suvoktume, kas aš?
• pažintume bei stiprintume savo ribas.
• pradėtume kurti savito gyvenimo taisykles.
• suabejotume tėvų dieviškumu ir matytume save žemiau jų, bet vis tiek galingus.
• suprastume, ko nenorime kartoti.

Kaip tai...efektyviai?

Normali paauglystė lydima prieštaringumo, atsikalbinėjimų, nesupratimo, maišto, abejojimo taisyklėmis ir tiesomis, ribų išbandymo, savitumo paieškų — taip, čia daug 🔥, aistros, ryžto, drąsos, ieškojimo, tyrinėjimo!

Tai stiprina autentiškumą = vertybinį stuburą + augina tvirtą, bet pralaidžią skūrą + formuoja norą kvėpuoti pilnais plaučiais + saugumą būti matomu…

Efektvumas yra apie tėvų reakciją:
grasinimai, gąsdinimai, gėdinimai, kaltinimai, klaidinimai, baudimai, lyginimai, neigimai, pašiepimai, nuvertinimai…
kartais užtenka sakyti: „aš esu šalia, palaikau, matau kaip Tau tai svarbu, pasitikiu, visad esu atvira(s) padėti ir myliu Tave, kad ir kas bevyktų.”

• Geriem paaugliam maištas su pykčiu (nešvarumai) lipa per odą.
• Geri paaugliai iš sukauptų nuoskaudų blužnyje, kasoje ir kepenyse maištauja, kai suauga (prieš kolegas, draugus, partnerius, valdžią…save).
• Geri paaugliai suaugę nesusitvarko su savo auginamais paaugliais, tad vėl yra įmetami kartoti savo paauglystę — su nauja galimybe tai padaryti savaip 👉🏻 nepasimokius 2 kartą atžala „serga už 2.”

Gerai, kai turime begales terapinių įrankių darbui su vidiniu paaugliu — ar pažinai jau tokią dalį savyje?

Bendra herpes viruso (pūslelinės) tema yra savęs baudimas už žodžius bei seksualinius troškimus.

Burnos srities pūslelinė dievina:

• pagiežą, pavydą ir kandumą;
• polinkį bambėti, skųstis;
• viduje gniaužiamus tulžingus žodžius;
• neišsakytą kartėlio jausmą, nusivylimą, nuoskaudas;
• užlaikomą pyktį priešingai lyčiai.

Intymios srities pūslelinė dievina:

• savęs baudimą už malonumus bei intymumą;
• savęs kaltinimą santykiuose ir intymume;
• seksualumo vertinimą per „gerai-blogai” prizmę;
• troškimų įgyvendinimo baimę;
• stringančią kūrybą be stabdomą idėjų srautą.

Viena mano klientė namuose nuo mažens matydavo, kaip jos mama vis atstumdavo tėčio prisilietimus surauktu veidu taip ji susikūrė išvadą: „artumas neleistinas, nes jis kelia pyktį ir nepatogumą.”

Todėl suaugus ji negalėjo pakęsti, kai jos partneris pradėdavo intymauti, bet tuo pačiu pyko ant jo (ir savęs), kad trūksta artumo.

Ta pati klientė paauglystėje nuolat iš savo draugių girdėdavo „fu kaip šlyktu yra bučiuotis, liestis, o viena mergaitė jau mylėjosi. Fuuu”, nors viduje jai kilo smalsumas ir noras apginti tas, kurias apkalba, bet versdavo save kalbėti taip, kaip kalbėjo draugės.

Dėl šių abiejų situacijų klientę kamuodavo Herpes tiek lūpų srity, tiek makštyje, kaip būdas save nubausti už nutylėtus žodžius ir nešpildomą artumo trūkumą.

Vaiko oda gali sirgti, jeigu:

• Tėvai suteikia per mažai fizinio kontakto (nėra apsikabinimų, bučkių, palaikymo už rankos, paglostymo ir pan.);
• Vaikas patiria tokį kontaktą, kurio negali atstumti (pvz., tėvai verčia vaiką apsikabinti iš madagumo su tais, kurie vaikui nepatinka);
• Vaikas patiria stprų/dažną gėdos ar pasišlykštėjimo jausmą;
• Vaikas jaučiasi iš esmės nematomas kaip asmenybė (serganti oda padeda būti matomu);
• Jaučiasi nesaugiai (patiria fizinį ar psichologinį smurtą, yra gąsdinamas);
• Slopinamas vaiko autentiškumas (tada per odos ligas vaikas bando atrodyti išskirtiniu, ypatingu);
• Vaiką atstūmė/ paliko (ar gąsdino taip pasielgti), bet po to nenuramino;
• Aplinkoje yra bent 1 reaktyvus asmuo, kuris tai myli, tai nekenčia, kurio reakcijos yra nenuspėjamos (išsivysto hiperempatiškumas ir įsiteikinėjimas kaip neįvaldytas jautrumas, kuris atsispindi odos jautrumu, pažeistu odos barjeru).

Tikrosios vaikų odos ligų priežastys slypi santykyje tarp pačių tėvų bei jų santykio su pasauliu.

Nagrinėkime etapais nuo gimimo…

GIMIMO momente svarbu:

Kokiu būdu gimsta vaikas? Natūraliai – užaugus vaikui bus lengviau prisiimi atsakomybę už save, o cezario pjūviu gimęs vaikas bus pasyvesniu.

Kaip davei 1ąjį maistelį — pats siekė krūties ar ji jam buvo įduota ? Pastangų pačiam neįdėjus vaikui gali pasitarnauti sausa oda, kad kiti stengtųsi daugiau dėl jo.

Ankstukai ir labai greit gimę vaikai yra lyg skubantys gyventi, patirti, turėti – nekantrumas odoje gali pasižymėti noru ją draskyti, kasyti, lupti.

Gimęs vaikas mokosi iš tėvų (ar kt. reikšmingų asmenų) per tiesioginį ir netiesioginį auklėjimą. Auklėjimo metu vaikui perduodama info.,. KAIP VEIKTI PASAULYJE.

KŪDIKYSTĖJE
vaikas pažindinasi apie save per tėvus — mokosi apie savo poreikius, vertę, gavimą, svarbą.

Jei mama tildo vaiko poreikius čiulptuku, o ne įsiklauso; Jei neatkuria ryšio kaskart kūdikiui apsiverkus ar neapkabina išsigandus (neintegruojamas Moro refleksas); Jei vaikui reikia ilgai laukti maisto ar pampersų pakeitimo…

Tada psichika renkasi pvz., odos alergijas ar psoriazę, kad mama įdėmiau sektų vaiko norus.

VAIKYSTĖJE
atžala tėvus kopijuoja, nes renka info. apie roles santykiuose, saugumą pasaulyje, ėmimą, drąsą ir savarankiškumą.

Jei Tu painioji žmonos/mamos/dukros roles; Jei neapgini vaiko ar juokiesi iš jo baimių; Jei absoliučiai viską darai už vaiką ar bandai nuo visko apsaugoti; Jei neleidi vaikui kažkiek nuobodžiauti ar susinervinti, kai kažko siekia; Jei nepalaikai ar motyvuoji peikimu;…

Tada psichikai pasitarnauja vitiligo, dermatitas, egzema, kad vaikas gautų būtino saugumo, dėmesio ir pasijustų ypatingu.

Straipsnis lrytas online žurnale: https://www.lrytas.lt/tevams/seimos-gidas/2024/05/29/news/garsioji-mokytoja-veronika-kviecia-i-paramos-rengini-mano-pareiga-yra-padeti-vaikams-augti–32121028

Sveikos odos žmogus:

• Jaučia saugumą, todėl užtikrintai brėžia ribas.
• Aiškiai ir drąsiai save išreiškia.
• Priima dėmesį.
• Konstruktyviai reiškia emocijas.
• Yra įgalinęs savo jautrumą.
• Duoda ir geba priimti kontaktinę meilės išraišką.
• Ar jautiesi vertas gyventi sveikame kūne – sveikoje odoje?

Jei ne, kviečiu leisti sau būti sveiku vos 3 minutes.

Įsivaizduok… kad tavo oda sveika – tolygi, minkšta, įdrėkinta ir švelni…

Pastebėk, kad Tau saugu savam kūne ir vienumoje su savimi, jauti saugumą pasaulyje, būnant santykyje su aplinkiniais žmonėmis.

Lengvai išpildai pagrindinę saugumo sąlygą — turi aiškias ir tvirtas asmenines ribas (išorinės + vidinės).

Tau kilo idėja – pasidalini, kilo noras – veiki, kilo poreikis – randi būdų jį patenkinti.

Tu drąsiai pristatai, rodai ir išreiški save pasauliui.

Įsivaizduok, kad jau dabar maloniai ne tik gauni dėmesio, bet jį priimi ir tinkamai „panaudoji.”

Tau vis geriau pavyksta priimti pyktį, džiaugsmą, liūdesį, malonumą, nusivylimą ar kitą emociją, gebi joje išbūti iki galo ir konstruktyviai išreikšti.

Tu suvoki, kad jautrumas yra Tavo super galia, moki jį panaudoti gilesniam gyvenimo patyrimui.

Matyk ir jausk, kaip švelniai įeini į kontaktą, nes žinai, ką gali atnešti į santykį ir ko jame nori gauti, jaukiai rodai meilę prisilietimais, artumu, tiesioginiu kontaktu — įvairiomis fizinėmis formomis be gėdos — su malonumu.

Jei atvirai, galėčiau tęsti ir tęsti, ko dar Tave mokina probleminė oda ir kas keičiasi išsprendus senus pasąmoninius uždavinius sesijose.